Net prabangiausios atostogos su mažais vaikais niekada nebūna lengvos. Be abejo, per visus „Calpol“ pakavimo ir koordinavimo darbus, rankinių juostas, mėgstamus meškiukus ir knygas bei atsargas viskam (jau nekalbant apie tokius svarbius daiktus kaip pasai ir saulės kremas) - dažnai prieš išeidami iš namų jaučiausi išsekusi. Nežinau, kurioje pasakų žemėje buvau, bet mano svajonės atsipalaiduoti po žydru dangumi niekada neišsipildė. Vaikai niekada nenori sustoti ir nieko nedaryti. Tai atsitinka tik tada, kai jie miega. Taigi atostogos iš tikrųjų buvo labiau stresinės, nei buvimas namuose, nes nepažįstamoje aplinkoje mažyliams kyla daugiau pavojų, nes jie nori ją ištirti, iššokti ar pakilti.

Ryškiai prisimenu vieną šventę, kai visa mano 9-erių dukra norėjo žaisti futbolą su „dideliais berniukais“ (didelis tėvų nerimas padaugino dukrą). Ir mano 3-erių metų amžius buvo toje fazėje, kur, jei ji rasdavo ką nors neįprasto ar įdomaus, ji turėjo tai įpūsti į burną, o paskui trauktis į nematytą kampą. (Tolesnis nerimas jau stresą patyrusiems tėvams). Bent jau galėtume pagalvoti, kad mūsų dvylika metų yra savarankiškesni ir vertingesni. Bet, deja, tais metais jis buvo labai laisvas eiti į paplūdimį (jam nepatiko „tokio tipo smėlis ...“), todėl gyvenimas pasidarė labai nepatogus, nes mes buvome suklydę iliuzijoje (ir užtikrintai). taigi, būdami 3 metų tėvai, kad jie visi mylėtų paplūdimį.

Viskas galėjo pasidaryti lengvesni, tačiau atėjus 4 numeriui atostogos tapo dar sudėtingesnės. Su lygtimi esančiu kūdikiu, taip pat su visais įrankiais - krepšeliais, buteliukais, kūdikiu, tokiu ir kūdikiu, mes niekada tikrai neturėjome tinkamos vietos ir tikrai nėra ramybės ir tylos. Aš turiu neaiškių prisiminimų apie kalnų ir miškų foną, krištolo mėlyną jūrą ir ledus, už kuriuos reikėjo mirti, bet kaip atsipalaidavimui tai tikrai buvo tik svajonė.


Šiaudinių skulptūrų pleneras ir šeimų šventė Punioje 2017 - Rugsėjis 2021